Muzikos prekių parduotuvė „Thelonious“

Thelonius Monk - Mūsų parduotuvės globėjas
Thelonious:
Darbo laikas:


Join NoBusiness on facebook
NoBusiness Records

„Aukcyon“ vėl viešėjo Lietuvoje

Šeštadienį sostinės Lenkų kultūros namuose koncertavusi kultinė rusų grupė „Aukcyon“ darė įspūdį artistiškumu, tačiau trukdė prastas įgarsinimas

Rasa PAKALKIENĖ / LŽ Kultura 2004 m. vasario 2 d.

Rusijos grupę „Aukcyon“ pakvietęs į Lietuvą verslininkas Valerijus Anosovas teigė, kad mūsų šalyje trūksta nekomercinės muzikos renginių. Muzikantų iš Sankt Peterburgo komerciniais tikrai nepavadinsi. Jie vargiai patiktų pop muzikos gerbėjams. Grupės atliekama muzika - roko, džiazo, folko ir absurdo teatro sintezė. Eklektiškai apsirengę „Aukcyon“ muzikantai scenoje vaidino „blogiukus“ - lakstė ir šoko „marsietiškus“ šokius. Ironija taip pat buvo persmelki tekstai ir muzika. Artistiškiems adikėjams nebuvo sunku „užvesti“ publiką, tačiau prastas įgarsinimas trukdė išgirsti muzikos viražus, dainų tekstą. Apšvietimas taip pat buvo ne koks - ryškūs prožektoriai nepaliaujamai plieskė muzikantams įveidus ir į prie scenos stovėjusią publiką.

Būna, kad Sankt Peterburgo grupė „Aukcyon“ užsienyje koncertuoja dažniau nei Rusijoje. Lietuvoje rusų muzikantai lankėsi du kartus, tačiau seniai - pastarąji kartą Vilniuje grojo 1988 metais. Vis dėlto publika žinojo „Aukcyon“ kūrinius ir priedainius dainavo kartu su muzikantais. Pamatyti kultinės Rusijos grupės atėjo muzikologas Darius Užkuraitis, dainininkas Igoris Kofas, Aleksandras Makejevas, prodiuseris Dovydas Bluvšteinas ir kiti žinomi Lietuvos muzikos pasaulio atstovai. Visdėlto Lenkų kultūros namų salė nebuvo pilna, į „Aukcyon“ koncertą susirinko apie pusę tūkstančio žiūrovų.

Grupė gimė beveik 1978 metais mieste prie Nevos. Yra ileidusi 16 albumų. Muzikos kritikai teigia, kad „Aukcyon“ - unikalus muzikos reiškinys. „Aukcyon“ grojo daugelyje Europos šalių, pastaraisiais metais kasmet koncertuoja Amerikoje, turi gerbėjų net tolimojoje Australijoje. „Aukcyon“ muzikantai ne tik dalyvauja grupės veikloje, jie rengia daug kitų projektų, filmuojasi vaidybiniuose ir dokumentiniuose filmuose.

„Bumbt! Ir gyvenu kitą gyvenimą“

Sausio 30 dieną sostinės Lenkų kultūros namuose, Naugarduko gatvėje, koncertuos kultinė Rusijos grupė „Aukcyon“. Grupės lyderis Leonidas Fiodorovas teigia: „Galbūt mus lydi sėkmė, bet nesuvokiu, kad tai yra pripažinimas“

Parengė Rasa PAKALKIENĖ / LŽ Kultura 2004 m. sausio 17 d.

Šiandien grupę „Aukcyon“ sudaro šie nariai: Leonidas Fiodorovas, Olegas Garkuša, Viktoras Bondarikas, Dmitrijus Ozerskis, Nikolajus Rubanovas, Borisas Šaveinikovas, Pavelas Litvinovas, Michailas Kolosovskis, Michailas Rappoportas.

Lemtingi įvykiai

Leonidas Fiodorovas, bičiulių vadinamas tiesiog Lionia, grupėje „Aukcyon“ groja beveik du dešimt-mečius. Jis - pagrindinis grupės kompozitorius ir vokalistas. Interviu Lionia atskleidžia savo ir grupės ryškiausius bruožus.

- Grupei „Aukcyon“ yra tekę, koncertuoti netikėtose vietose. Viena jų - moterų, vienuolynas Vokietijoje.

- Taip. Būgnininkas Saša Kondraškinas, grojęs grupėse „Strannyje igry“(„Keisti žaidimai“ - liet.), „Avia“ ir kitose, ten gulėjo ligoninėje. Turėjo siaubingą traumą, tad gulėti teko ilgai. Jo žmona paprašė surinkti pinigų - neturėjo už ką nusipirkti maisto. Sašą ligoninėje maitino, o jos ne. Tai ji ir susitarė su moterų vienuolynu. Vienuolynas toks mažiukas, o vienuolės tokios tylios, nepastebimos. Tame koncerte jų, ko gero, nė nebuvo.

- Ar jaučiate, kad visa tai, kas jums nutinka, nėra atsitiktinumai?

- Tam galima rasti patvirtinimų. Tik nežinau, kiek esu jautrus tokiems ženklams. Jei nori -jų būna, nenori -jų nepastebi. Jei neskirta, net labai norėdamas nepamatysi. Pastebėjau, jog svarbiausi mano gy venimo įvykiai visada būna netikė ti. Nebūna taip, kad situacija keis tųsi pamažu, beveik nepastebimai. Mano gyvenimas iškart keičiasi. Lyg užuolaida užtraukiama. Bumbt!Ir gyvenu kitą gyvenimą. Tiksliai žinau, kada ir kokie įvykiai pasuko gyvenimą kita kryptimi. 1986 metais mečiau darbą. Mane galėjo atleisti pagal straipsnį, bet to nepadarė. Nuo to laiko valstybei nebedirbu. Prasidėjo kitas gyvenimas, lemtingi susitikimai. 1989 metais pinnąkartą nuskridome įParyžių. Įšoro uosto mus iškartnuvežė įrestoraną. Ten susirinko emigrantų minia. Prie stalelio sėdėjome drauge su Chvostenka, parašiusiu dainą „Pod niebom golubym“(„Po mėlynu dangumi“). Įškart pajutome sielų artumą. Įš restorano, neužsukdami įviešbutį, nuvažiavome tiesiai pas jį.

- Mintis kurti bendrą projektą kilo vėliau?

- Tuo metu tokio sumanymo nebuvo. Jis tiesiog dainavo savo dainas, o mes klausėmės. Buvo nuostabu! Pakviečiau Chvostenką atvykti į Rusiją. Jo žmona Rima prieštaravo, sakė, niekada nevažiuos ten, iškur išvijo. Vis dėlto 1992 metais Chvostas atskrido. Tada įrašėme „Čainik vina“(„Vyno virdulys“). Iki tol gana vangiai kalbinau drauge dirbti. Tuo metu, kai jis pasirodė Rusijoje, neturėjau noro ko nors įrašinėti. Buvau atsipalaidavęs. Visdėlto „Čainik vina“ įrašėme gan greit - per dvi savaites. Nebuvome labai įsitempę.

- Ar jums per koncertus yra tekę patirti nesėkmių?

- Žinoma. Sunku pasakyti, nuo ko tai priklauso. Nesėkminga diena, blogas garsas, prasta nuotaika... Kas tik nori. Manau, tai susiję su tuo, kas nuo mūsų nepriklauso. Kai ką galiu konuoliuoti, bet ne iki galo. Sėkmių ar nesėkmių neįmanoma prognozuoti. Kartais net baisiausiose vietose gali įvykti nuostabiausi koncertai. Būna puikių festivalių, beprotiškų pinigų, puikių kompanijų, o scenoje nepavyksta.

- Taip išėjo, kad vienos gastrolės Amerikoje sutapo su pasau1į sukrėtusiais į vykiais - teroro aktais. Kas į siminė per tą viešnagę JAV?

- Į Niujorką skridome olandų aviakompanijos lėktuvu. Viskas nutiko, kol buvome pakeliui į Amsterdamą. Tada beveik dvi paras praleidome oro uoste.

- Ką veikėte?

- Ką beveikti? Miegojome ir gėrėme. Įš pradžių mums nepardavė degtinės. Kai priėjome prie prekystalio, paprašė parodyti bilietus. Pasirodo,turintiesiems bilietus į Niujorką degtinę parduodavo likus trims vaiandoms iki skrydžio. Tad mums ir nepardavė. Pirmą naktį gėrėmesavo atsivežtą. Užteko vienai nakčiai. Vėliau degtinę pradėjo pardavinėti ir oro uoste. Po dviejų dienų grižome namo. Amerikoje atsiradome tik rugsėjo 26 dieną. Didesnę dalį gastrolių teko atšaukti. Grojome tik keturiuose koncertuose. Pasirodėme Bostone, Niujorke ir Vašingtone.

Tuo metu man atrodė, kad Jungtinėse Valstijose daug ramiau negu Rusijoje, kurioje žiniasklaida sukėlė isteriją. JAV viešėjome ne pirmą kartą. Didelių pasikeitimų nepastebėjau. Tiesa, keliuose ir prie tiltų buvo daugiau policininkų. Smūgis, aišku, galingas, tačiau amerikiečiai nepanikuoja kaip rusai.

- Grojote amerikiečiams ar rusų emigrantams?

- Vokietijoje iš pradžių grodavome tik vokiečiams. Amerikoje gastroles organizavę žmonėsnuo pat pradžių orientavosi į rusų išeivius. Todėl nejutome didelio skirtumo tarp pasirodymų Rusijoje ir JAV. Publika vienoda.

Gitaros nekeičia

- 2003 metų rudenį vėl viešėjote Amerikoje, kuri vadinama muzikos industrijos centru.

- Kam mums ta indusbija. Ten mes esame niekas.

- Ga1ėjote bent gitarą parsivežti. Savosios jau dešimtmetį nekeičiate.

- Naujas kelnes parsivežiau (juokiasi). O tokiai gitarai, kokią norėčiau įsigyti, pinigų vis vien neužtektų. Tai net ir nesvarbu. Gera gitara reikalinga krištoliniam garsui išgauti, o aš tokio nemėgstu.

- Purvinam garsui taip pat reikia padoraus instrumento.

- Nieko panašaus. Tam nieko nereikia. Juolab nelaikau savęs tokiu jau... gitaristu.

- O kas jūs?

- Leonidas Fiodorovas.

Nejaučia pripažinimo

- Kodėl ilgą laiką grupė „Aukcyon“ taip dažnai grojo už sienyje ir taip retai Rusijoje?

- Taip norėjome. Reikėjo kaip nors užsidirbti, kad pragyventume. Ilgai negalvodami keliaudavome ten, kur kviesdavo. Negavę kvietimo nevažiuodavome.

- Kur publika geriau sutikdavo?

-Visaip būdavo: kartais Rusijoje, kartais užsienyje. Visur būdavo ir gerų, ir prastų koncertų.

- Nekreipėte dėmesio i tai, kad jus myli Rusijos žiūrovai? Ar užsieniečai taip pat?

- Anuomet mūsųniekas nemylėjo: nei ten, nei čia. Pradėjo mylėti, kai nustojome keliauti pirmyn atgal.

- Nejutote pripažinimo?

- Ir dabar to nejaučiu. Galbūt mus lydi sėkmė, bet nesuvokiu, kad tai yra pripažinimas.

- Ar užsiimtumėte muzika, jei visai neturėtumėte klausytojų?

- Taip, vis vien užsiimčiau.

Prodiusavo grupę „Leningrad“

- Kodėl ėmėtės prodiusuoti grupę „Leningrad“? Manėte, kad tai pats vertingiausias projektas?

- Jokiu būdu. Nevaikščiojau ir neieškojau. Tiesiog taip atsitiko. Sėdėjome srudijoje. Jie atėjo ir pasakė: „Norime įsirašyti. Padėk mums, Lionia“. Žinoma buvo įdomu.

- Jei kiti muzikantai ateitų ir taip pasakytų?

- Apie tai niekada negalvoju. Tokie susitikimai vyksta savaime, jie nenumatyti.

- Grupei „Leningrad“ pasisekė!

- Kaip išeina, taip ir įrašinėju. Neturiu pakankamai profesionalumo, kad tiktų bet kokiam skoniui.

- Muzikos pasaulyje kalbama, kad jūs, muzika bus suprasta ir ivertinta gerokai vėliau.

- Oho, nesuprasti genijai... Beethovenas, Wagneris.

- Žmonės labiausiai mėgsta a1bumą „Žilec veršin“ („Viršukalnių gyventojas“). O jums patiems koks labiausiai patinka?

- „Čainik vina“. Jame nėra nė vienos mano dainos.

Mėgsta grybauti

- Ar užtenka pragyventi iš to, ką uždirbate?

- Kartais pakanka, kanais ne.

- Ar be muzikos dar kaip nors užsidirbate?

- Kitaip nepavyksta užsidirbti. Net iš muzikos ne visada pavyksta pragyventi. Jei bučiau akmenkalys, pastatyčiau namą. Vis dėlto svarbiausia - tenisas. Čia Michalkovas pasakė, kad teniso jokiu būdu negalima mesti.

- Ar , be muzikos, dar kuo nors domitės?

- Mėgstu rinkti grybus. Patinka nieko neveikti. Kas dar? Va1gyti nemėgstu, gerti nemėgstu, miegoti taip pat nemėgstu. Patinka paveikslėlius žiūrinėti - lankytis muziejuose, nes tuo metu nevalgai, negeri, nemiegi, o žiūri. Smagu lankytis koncertuose, ypač savo grupės. Jei būtų įmanoma suderinti grybų rinkimą ir koncertus - būtų nuostabu.

- Kokius klausimus žurnalistai užduoda dažniausiai?

- Visada nuskamba trys genialūs klausimai: kaip susibūrė jūsų grupė, kodėl ji taip vadinasi, kokie jūsų kūrybiniai planai. Dar dažnai klausia apie mėgstamą muziką. Į tai atsakyti sunku, nes tokios muzikos yra daug.